praėjo metai, du mėnesiai ir 1 diena

Kramtau lūpą. Jaučiu, kaip ji įsitempia, pradeda tinti, ištrykšta kraujo lašeliai. Bet negaliu sustoti. Negaliu sustoti jos kramtyti, vis iš naujo iš naujo iš naujo - -
tas pats su tavimi. Nepraėjo jokie skausmai. Neperplaukiau jokių vandenynų, norėdama tave iš savęs išvaryti. Tik įkvėpiau kelis gurkšnius tyro oro. Ir tuomet mes vėl pradėjom kalbėtis.
 Tu esi dūzgiantis geluonis, kurio netraukiu tik todėl, kad bijau, jog skaudės. Tu esi rašalu virtęs kraujas, kai rašau tau naktimis, kurios visuomet pasibaigia taip pat - blankiai degančia žvakės šviesele, manimi, nusilpusia nuo skaitymo ir muzikos. Tu esi grąžtas, mindytojas, gyvybės papildas. Aš - karys, miręs prieš šimtą metų. Karys, kuriame kaupiasi dulkės. Nevalomos.
 Gali būti, kad niekada nepalengvės. Nes tavo šešėlis niekada neapleis keturioliktųjų gegužės ir birželio. Keturioliktųjų žiemos. Septyniolikto gimtadienio nakties. Viskas aplink tave - ne tavo naudai. Kada nors aš įveiksiu save ir tapsim paralelėmis. Niekada nebesusikirsim.

 Dabar dar ne vėlu, bet jau tuoj.
tuoj.
tuoj