ji buvo kalnų nimfa, taip sunykusi iš beviltiškos meilės Narcizui, kad iš jos beliko tik balsas
Buvo didelis langas atvertas
paskutinėj
gegužio
... laidoj
ir gyvenimas
nenugyventas
žvelgė ten į save
neraudodamas
Nebylus
nesamybės
upelis
į nebuvusią
praeitį
liejos
ir ant stalo pabertos detalės
iškalbingai ir niūriai
tylėjo
norėčiau turėti kambarėlį tik sau. vietelę, kur negalėčiau nieko, o ypač jokių žmonių, net norėdama, įsileisti. toks kambarėlis būtų baltas, o pro vienintelį langą kartais skverbtųsi spalvota šviesa, kurią bandyčiau nupiešti.
echo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą