amžina

J. Keleras

tavo burnoj



aš galiu globoti mirštančius,
netgi tuos, kurie spjauna
į veidą, netgi tuos, kurie
neša save į vienadienių
loterijų kapines

tačiau šiandien aš esu ten,
kur tavo lūpos yra gražesnės
už mirtį ir, tik tu nesupyk,
šiandien aš esu amžinas vyšnios
kauliukas tavo burnoj


* * *


avelės pasaka



kvaila ir klusni avelė
žiūri Mėlynbarzdžiui į akis,
į žydras jo akis išnuomotam
kambary kažkokiam svetimam mieste



tai ne Kalifornijos viešbutis,
tai labiau panašu į Titaniką,
gimstantį debesyse, kurie aižėja
plaukiant į rytus



gaila, kad tu mane taip mylėjai –
sako kvaila ir klusni avelė,
gaila, kad aš nežinojau,
kad debesys taip greitai skrieja



ir tada aštuonios jo žmonos,
kažkada nužudytos jo žmonos,
išeina iš uždrausto kambario
ir stoja tamsiausia tyla


o tada kvaila ta avelė,
anaiptol nekvaila avelė,
Mėlynbarzdžiui nušluosto ašaras
ir pasileidžia laukais


* * *

I


purvini pianisto pirštai
meluoja klavišams, kad laikas
įjungti pavojaus signalą,
tačiau melancholijos žiurkės
atmerkia kairiąsias akis
ir vėl – jokio Chopino

II

čia, tuščiam kambary,
kur rojalis vis geria kažką
nuo nemigos, o tas, kur prieš langus
kasryt skaitė laikraštį parke, mirė jau


žvakės dega, atverstos gaidos,
tačiau muzikos nieks nesulauks,
nes balandžiai įskrido į kambarį
ir baltai pianisto pirštus pažymėjo


netgi marškinius baltus,
tūpė netgi ant kelių,
ieškodami - kur tas Chopinas,
kur tas Chopinas

* * *

pasiekus lūpas
       
        mane vis dar domina šalnų
        muzika, purvino sniego tikrovė,
        sandariai uždaryta akimirka,
        kai kūnas ima glaustis
        prie kūno

        kai upė ima bristi į upę,
        net nebandydama nusirengti,
        iškart panirdama į kitą matavimą,
        galimas daiktas, net skurdžioj
        vaikystės Arkadijoj

        galimas daiktas, tai netgi ne upė,
        ne judesys ir ne forma, tai rūbas,
        gaubiantis išnyrančius juos abu
        po keistai iškerojusia vyšnia, tai netgi
        ne vyšnia, tai labiau panašu į Angelo sargo šešėlį

        galimas daiktas, tai pojūtis, pirmąsyk
        nusiplikius ranką, pirmąkart nusibrozdinus
        kelį, pirmąsyk išvydus, kaip miręs žmogus
        nekalba, neatsistoja ir nesėda
        prie mūsų

        galimas daiktas, verta vėl mintyse
        išardyti krikšto mamos laikrodį senoj fotografijoj,
        kad patirtum,
        kaip tirta keliai, lūpoms pasiekus
        lūpas

* * *

Borisas Lazukinas

Iš sonetų ciklo „Mansarda“

R. B.

Kur visa tai, paklausi tu dabar,

Eilėraštį, - vienatvė žaidžia Vilnių;

Vidurnaktį, kuriam varpų negirdim,

Varinių rimų paliktų vardan,

Išnyra mėnuo numalšinti skausmui,

Širdie! Apgausi vėl eilių sirgalių, -

Vėlu ir nuobodu klausytis senio,

Kai karštligėje dega lapų auksas.

Brangioji, muzika pripildo siaubo,

Ir Rilkės angelui atverti durų

Iš kapo kelias amžinybė draugo;

Kur meilė – tu išvysi dugną sūrų,

Kur meilė – tu išgirsi tuščią širdį, -

Ak, mylimoji, duoki nenumirti.

* * *

Aivaras Veiknys

Duok

metai po metų. diena po dienos –

angelas pučia varinį trimitą.

pučia, ir nieko. jokios pabaigos.

metai po metų. diena po dienos –

duok man jėgų.

                arba angelą kitą

* * *

Ilzė Butkutė

Tiek užtrunka ėjimas be garso

 

Kol atmerki akis – tiek užtrunka
mano sutema, semianti sienas,
kai girdėti, kaip katinas tunka,
ir tušu iš dirbtinių blakstienų 

išbyrėję sekundės – lyg Judo
bučinys, ne į skruostą – į tylą,
laikas uosto kampus ir užpjudo
savo pitbuliais, miegas nudyla – 

išretėjęs ramybės ozonas,
ir akidangčiai – ketaus drugeliai –
suplasnoja ir, sunkiai į šoną
pasidavę, sudūžta pro šalį. 

Atsimerki – taip temsta tik gruodį.
Medituojantis katinas auga,
kaip užauga ir tai, ką išduodi,
ką turi, ką vejiesi, ką saugai. 

Atsimerki – nudžiūsta kaip lietūs
tavo snaudulio pėdos, dar gyvos.
Apkabinčiau, tavęs nepalietus –
aš be garso einu tarp alyvų.

* * *

Rimvydas Stankevičius

NAKVIŠA

Viskas atlikta už mane
Viskas sutverta –
Ir aidžios menės
tarsi lašo kaptelėjimas į vandenį sraigės
slystančios sienomis
Ir gražuolės tarnaitės
pilnos kvepiančio vėjo
Belieka ištart...
– – – Nenubaidyk paukščio
nuo mano galvos
nes koks gi būsiu karalius.