close your eyes... as hundred years ago

mano pirštų galiukai, o vėliau ir visas kūnas atšąla, ir po truputį pradedu drebėti. Kolibris klausia, ką prisimenu - - -
 tai yra jausmas, kai matau Tave. Tai jausmas, kai kiekviena ląstelė virpa prisimindama viduje augantį medį. Kai šilta viduj. Kai nieko nereikia, akyse kaupiasi ašaros, kai pargriūni and ledo, krenti į sniegą, darai angelus, o šalia jauti amžiams ištiestą ranką.
 verkiu, žinai kodėl? nes vienai sekundei prisiminiau. prisiminiau, kai metų laikai ėjo, o mes Buvom. Žiemą, kai sienos buvo per šaltos. Vasarą, kai be savigraužos įstumdavai į ežerą. Ir visai nereikia stengtis nekalbėti banaliai. Nes kitaip nepasakysi. Nes nepasakysi apskritai, nes
 atšąla  mano   pirštų   galiukai

drebu

tavęs nebėra. jau taip seniai nebėra. o aš vis dar negaliu nė pirštu prisiliesti prie Kelero eilėraščių,
vis dar negaliu nieko apkabinti, vis dar negaliu būti savimi iki galo, vis dar bijau, kad viskas, ką girdėjau, kai išėjom, buvo tiesa - -


persistačiau lovą prie lango - nepadėjo

tokiom be proto skausmingom minutėm aš žinau. aš taip tvirtai žinau, jog
niekada, niekada iš to neišlipsiu

iš mūsų, gulinčių pievoje, žiūrinčių dangų
ir kartojančių

tavo akys, tai žydros bedugnės 
ir aš tave amžinai. amžinai amžinai amžinai my  - -


aš atiduočiau viską ką turiu
kad mes sugrįžtumėm. bent sekundei. bent milimetrui visui mums skirto laiko.
viską, sakau, ir tyli upė teka akimis

- - - v i s k ą