praėjo kelios dienos, o aš jau miegu pietų miego, lakstau per visus tris aukštus ir nesuprantu, kodėl trūksta žmonių, kuriems viskas jau seniai baigėsi.
- o , čia tu. na taip, tu, čia tu, to draugė. Labas!
ak, kaip miela. Labas. O kas, jei nebūčiau to draugė?
o tiesą sakant - - viskas puiku. Kol kas. daugiau nei puiku, nuostabu, tobula.
neturiu laiko, bet man jo ir nereikia, niūniuoju šeštą ryto duše mykolaičio dainas, ir mano žmonės galvoje, išėję atostogų, laimingi. Kol vis dar spėju apkabinti mintyse, nusipirkti sąsiuvinių, išgerti kavos auštant, viskas gerai.
kol kas - - vis neapleidžia galvojimas, kad tas noras eiti, stengtis, daryti, kad viskas laikina, kad viskas baigsis, vos tik vėl prasidės fizika ir aš suprasiu, jog esu daug skystesnė nei maniau.
bet ką padarysi.
mėgaukis, kol gali, sakau sau.
Ir geriausiai tai, kad galų gale mane kažkas laiko tam pastate geltonom sienom ir pilkais langais. Lumos!
Ir šiek tiek trūksta žmonių, trūksta.
Vėl pradedu rašyti laiškus per literatūrą...
ir šiandien lyjant lietui gerdama kavą atsivertusi laikraštį tarp stilingiausių pamačiau du savo draugus.
Labai nuostabu. Negi ne?
Pastebėjau, kad mokykla mane už rankos veda į tą nuostabųjį-banalųjį gyvenimą. Bet kol kas geriau taip, negu - - - et. kitą kartą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą