new york i love you, but you're bringing me down.
Jei tik vietoj niujorko čia būtų šuo, uodas, tamsoj atsimušantis į kompiurio ekraną, užgesusi žvakė ar pamestas parkeris
tiesa, galėtum būti ir tu. dabar tu tik iš mažosios, nes tavo skausmas visad stipresnis už manąjį. mano skausmo šalia tavęs apskritai nebelieka, nes tu žmogus, tarsi pats sudarytas iš skausmo. skausmo man. ir visgi tu iš mažosios esi neilgam, nes visada taip būna, visada
ir yra dalykų, kurie svarbesni už viską. jei viskas tobula, gražu, klevų lapais sninga ant galvos, pečių, jei atsispindi vandeny tikrasis tavo veidas, ir tu galų gale nei žaviesi, nei piktiniesi, tik susitaikai, tarsi susitari su juo, vis vien atsiras žmogus, žmogus iš pačios didžiausios raidės, kad ir kaip jo vardą parašytum. o tuomet... tuomet beliks tik išskaudėti. ir gal tai niekada ir neišnyks. gal ta mažytė meilė visam gyvenimui, aš dar nežinau. gal mano laiškas Šopenui pasiklydo tarp dangaus ir vazono, po kuriuo pakišta mano užrašų knygutė.
ir viskas sukasi didžiuliu, milžinišku ratu, tik aš nebe ta, gal savo rato iki galo dar neapėjau. ir aš bandau kažką pasakyti, ir net nepastebiu, kaip paslepiu tai nuo savęs. ištrinu korektoriais, trintukais, viskuo, kuo tik galiu - - ir sąsiuviniuose didžiuliai plėmai. nė vieno žodžio. bėgu, bėgu, bėgu. nuo kuo. žinau, tik kažin, ar vėl reikia tai prisimint, ar apskritai reikia dar kažką prisiminti, jei tai nuvilia
čia ne aš, ar tikroji aš
uodas, besidaužantis į kompiuterio ekraną
silpnas paukštis, pasiduodantis tam, ką myli
egoistiška į dumblą įklimpus kvailė, išduodanti kitus
sniegelis, kaip šiandien sakė ir ištraukė tūkstantį kartų
Perhaps the answer is supper
With someone long gone
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą