rugsėjis kalasi man į plaukus. šiek tiek dreba rankos.
- - - pasiklydau. Tai primena ilgą siūlą, kurį vyniodavau ant piršto vaikystėje, kol jis tapdavo mėlynas. Kažkas galvoje vis spaudžiasi, kol virsta viena trumpa linija, kol išsigrynina į širdies dūžius, kai galvą užtvindo kažkoks lipnus skystis, tekantis per skruostus. Ir nieko nematai, nieko nejauti, tik kaip viskas viduje sudžiūva, susitraukia iki begalybės.
Skundžiuosi.
Ir aplink šokantys, laimingi žmonės,
Nebaigta gerti vyno taurė, surūkyta cigaretė, laikas, kurį jauti tekant pro pirštus... Jau ne mano.
ir gaila, gaila, gaila, bet gal kada nors.
O gal jau ir niekad -
Keista, bet tikriausiai viskas taip ir liks.
Žmonės, kuriuos myli, toliau nei gali būti,
ir mano nagai, violetiniai, tamsūs kaip kraujas, tarsi aš pati.
Rugsėjis kalasi man į plaukus, o aš vėl bijau.
Ko gi? Tikriausiai vėl (s)kristi
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą