ah. . . . . . .
ir taip, taip, taip, aš vis sugrįžtu. žiūrinti į virpančias tavo blakstienas, besijuokiančias akis, sugrįžtu, kai sėdim šaltam troleibuse ir žinau, kad daugiau tas jausmas, kurį jaučiau, rodos, prieš visus kačių duotus gyvenimus, niekada nepasikartos -
šalta. sudėtinga. gal taip ir turėtų būt. gal visą laiką tebuvau tuo banaliuoju Don Kichotu, kovojančiu su garsiaisiais vėjo malūnais. Nuo pirštų trupa laikas, ir aš suprantu, kad esu viena.
Ir ne, aš netraukiu kitų žmonių. Ir taip, kartais pati paprašau gražaus vaikino mėlynom akim atsisėsti prieš mane skaitančią Oskarą Vaildą ir papasakoti apie gyvenimą, kurio nežinau.
Tarp tamsiausių bibliotekos kerčių užstringa viena r.s. mintis - bandau ją surasti tarp geltonų knygos puslapių, kur kažkas pieštukais paliko ženklus, o tu bruki man į ranką viskio taurę ('nepyk, vynas baigės. ką jau čia). Tai prievarta, atkartoju. Kur ta mintis, kur aš pati. ah, palaukit. štai: //Vėjas plaukus pataršo - /taip pripildo dinamikos/ manąją būtį,/ Ir netyčia supainioju laiką, paklausdamas "Kaip gyvenai"?//
Ar aš esu blogas žmogus, jei esu šitokia silpna. Jei mano liūdnų akių niekas nemato. Jei niekas negali man pasakyti tiesos, nes tiesa baisi. Žmonės, kodėl gi jūs bijot? Aš šitiek kartų tą tiesą iš skirtingų lūpų girdėjau - - - prašau, nemeluokit man. Kaip kitaip jūs norit užaugt, kaip, jei nesakysit tiesos
Negera aš. Negera. Štai tokia yra vienatvė.
Kai durys varstosi, ir nesi pakankamai stiprus, kad jas užtrenkum. Ir tas vėjas, per riešus, plaukus - -
love me / that is all...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą